Muzika priešais tabernakulį: ar bažnyčios šventovė virsta koncertų sale?

Pasaulio bažnyčiose vis dažniau kyla diskusijų banga, kai parapijiečiai, atėję ramiai vakarinei maldai, išvysta netikėtą vaizdą: presbiterijoje, kur paprastai aukojamos Šventosios Mišios, rikiuojasi muzikos instrumentai, tiesiami mikrofonų laidai, o dirigentas dalija nurodymus chorui. Daugeliui tradicinių tikinčiųjų toks reginys kelia šoką. Kaip elgtis, kai tiesiai priešais tabernakulį skamba muzikos akordai? Ar šventa erdvė neturėtų likti neliečiama ir atskirta nuo bet kokio pasirodymo? Diskusijose iškart išryškėja dvi nesutaikomos stovyklos. Vieni tikintieji griežtai teigia, kad bažnyčios šerdis yra skirta tik Dievo garbinimui, o pasaulietiška ar net pusiau sakralinė muzika šventovėje yra nepriimtinas kompromisas. Kaip pastebėjo vienas komentatorius, jei jau rengiamas koncertas, mažiausia, ką kunigas privalo padaryti — tai ištuštinti tabernakulį ir perkelti Eucharistiją į privačią koplyčią, paliekant dureles plačiai atvertas. Kiti atkerta, kad Bažnyčia per visą savo tūkstantmetę istoriją buvo didžiausia muzikos ir meno įkvėpėja. Šios pozicijos gynėjai primena, jog didieji kompozitoriai kūrė būtent šventovėms, o pakylėjanti muzika padeda žmogaus sielai pakilti prie Viešpaties. Tačiau kur baigiasi pagarba ir prasideda šou? Kai kurie parapijiečiai piktinasi net artistų aprangos detalėmis ar sceniniu apšvietimu, teigdami, kad šventovės ramybė yra nepakeičiama jokia menine išraiška. Šios dilemos fone atgyja ir gilesnis klausimas apie mūsų santykį su Dievo kūniškumu ir Prisikėlimo paslaptimi, kurią taip meistriškai savo veikaluose nagrinėja krikščionių teologai. Laidos vedėjai plačiau narplioja šią dilemą, ieškodami pusiausvyros tarp šventumo saugojimo ir bendruomenės džiaugsmo.