Draugystė, nugalėjusi mirtį: kaip penkiolikmetis Benjamin Vo rado geriausią draugą danguje – Šventąjį Karolį Akutį

Kai žvelgiame į gyvenimą, kuris nutrūksta pačiame žydėjime, žmogiškoji širdis natūraliai pradeda ieškoti atsakymų. Šventasis Paulius savo laiške korintiečiams primena, kad dabar mes viską matome neryškiai, tarsi veidrodyje, tačiau ateis laikas, kai išvysime tiesą veidas į veidą. Ši dvasinė tiesa tampa ypatingu paguodos šaltiniu šeimai, kuri jau tris mėnesius išgyvena giliausią netektį, ieškodama savo penkiolikmečio sūnaus Benjamino Vo pėdsakų kasdienėje tyloje. Benjaminas buvo neeilinis berniukas. Jo aistra aviacijai ir kompiuteriams buvo beribė. Jis valandų valandas galėjo praleisti modelių parduotuvėje, apsuptas lėktuvų dėžučių, kurdavo žaidimus ir svajojo apie savo įsivaizduojamą aviakompaniją. Šeimos nuotraukose išliko patys gražiausi jo gyvenimo momentai: besišypsantis aštuonmetis su pilku megztiniu Disneilende, džiugiai keliantis apelsinų sulčių stiklinę Ciuricho kavinėje, kartu su jaunesniuoju broliu ir mama stovintis prie Brandenburgo vartų Berlyne, ar išdidžiai dėvintis Šv. Polikarpo parapijos jaunimo grupės uniformą su žalia skarele. Tačiau dvasinis Benjamino kelias turi dar gilesnę, dangiškąją dimensiją. Jis sirgo leukemija – ta pačia liga, kuri, būdamas vos penkiolikos metų, mirties dieną pasiglemžė ir Šventąjį Karolį Akutį. Karolis, jaunas programuotojas iš Milano, Eucharistiją vadino savo greitkeliu į dangų. Benjaminas, savo ruožtu, darydamas tai, ką labiausiai mokėjo – kurdamas technologijas ir džiugindamas kitus – nuėjo labai panašų kelią. Du paaugliai, gyvenę skirtingu laiku, bet sujungti tos pačios aistros, tos pačios ligos ir to paties amžiaus, dabar, kaip tikime, vaikšto kartu danguje kaip geriausi draugai. Nors žmogiškasis protas dažnai ieško taisyklių ar priežasčių, dvasininkas, meldęsis už Benjaminą, savo pamoksle priminė, kad meilė nėra tiesiog jausmas – tai būtis, kuri niekada nesibaigia. Vienas tikintysis bendruomenėje pastebėjo, kad Dievas nėra teisininkas, o nuodėmė yra liga, kurią gydo Jo begalinis gailestingumas ir mūsų maldos. Kitas pridūrė, kad mūsų darbai ir meilė yra tikrasis mūsų tikėjimo įrodymas. Šeimos skausmas išlieka gyvas ir aštrus. Tėtis savo dienoraštyje aprašo akimirką, kai vaikštant su jaunesniuoju sūnumi, šis prisipažino kasdien galvojantis apie Benjaminą ir trokštantis kartu sužaisti naują vaizdo žaidimą. Šis ilgesys persikelia ir į sapnus: brolis sapnavo, kaip kartu su Benjaminu skrieja amerikietiškais kalneliais, o mama naktį aiškiai girdėjo jo balsą, šaukiantį ją. Šeimos ir draugų paliktos maldos liudija neblėstančią meilę. Jo brolis rašė: „Benai, man reikia įveikti visus vidurinės mokyklos metus... nors fiziškai nematysi pirmojo lėktuvo nusileidimo, skrisk dar aukščiau į dangų.“ O tėtis dalijosi širdgėla: „Negaliu nustoti mąstyti apie tave... melskis už mane ir mamą.“ Kiti prašo Benjamino ir Šventojo Karolio danguje globoti gydytojus, kad būtų rastas vaistas nuo šios ligos. Visi, ieškantys dvasinės ramybės, kviečiami apsilankyti internetinėje svetainėje benjaminvo.love, kur galima uždegti žvakę ir palikti savo maldos intensiją, kuri bus prisiminta kasdienėse Šv. Mišiose už Benjaminą. Laidos vedėjai jautriai apmąsto šią istoriją naujausiame podkasto epizode.