Skaitmeninis maištas šeimoje: tėtis išmetė transliacijų programėles ir paskelbė karą „bagažinių Helovinui“

Kantrybės taurė persipildo tyliai, dažniausiai eilinį penktadienio vakarą prie televizoriaus ekrano.

Įsivaizduokite situaciją: vaikai susiruošę kino vakarui, spragėsiai garuoja dubenyje, visi patogiai įsitaiso ant sofos. Tačiau filmas, kurį planavote žiūrėti, tiesiog dingo. Platforma, kuriai kas mėnesį mokate pinigus, tyliai pašalino licenciją, o norint pamatyti norimą istoriją, tenka jungtis prie dar vienos paslaugos ir vėl įvesti banko kortelės duomenis.

Read nextIšsiskyrimo ašaros: Ar turite teisę palikti buvusios žmonos sūnų?

Būtent šis momentas perpildė dviejų berniukų tėvo kantrybę. Pavargęs nuo nuolatinio prenumeratų brangimo ir jausmo, kad skaitmeniniame pasaulyje niekas nebegali priklausyti tau asmeniškai, jis nusprendė imtis radikalių permainų. Šeima grįžo prie to, ką daugelis jau spėjo palaidoti – fizinių DVD ir „Blu-ray“ diskų kolekcionavimo.

Vietinėse naudotų daiktų parduotuvėse ir išpardavimuose pradėta medžioklė greitai davė rezultatų. Už kelis eurus įsigyti kino klasikos šedevrai dabar ramiai rikiuojasi svetainės spintelėje. Kai dešimtmetis ir šešiametis užsinori pažiūrėti Hario Poterio nuotykius, niekam nebereikia ieškoti transliacijos teisių ar nerimauti dėl dingusio interneto ryšio. Diskas įdedamas į grotuvą, ir filmas prasideda.

Tačiau kino vakarai tebuvo pradžia. Šis sprendimas atvėrė kur kas didesnę žaizdą – nusivylimą tuo, kaip šiuolaikinis pasaulis sistemingai naikina paprastus vaikystės džiaugsmus. Greta filmų boikoto tėvas išliejo pyktį ir ant dar vieno modernaus reiškinio: vadinamojo „bagažinių Helovino“.

Tradicinis vaikščiojimas nuo durų prie durų tamsiais kaimynystės takais daug kur pakeistas automobilių stovėjimo aikštelių renginiais. Čia tėvai atidaro mašinų bagažines, o vaikai tvarkingai, lyg fabrike, per pusvalandį susirenka saldainius. Jokio nuotykio, jokio gatvės paslaptingumo, jokios bendruomenės dvasios – tik automobilių išmetamosios dujos, spūstys ir grūdimasis eilėje prie nemokamų dešrainių.

Šis atviras pasipiktinimas įžiebė itin aštrią diskusiją tarp tėvų, susiskirsčiusių į dvi nesutaikomas stovyklas.

Vieni karštai palaiko grįžimą prie šaknų. Vienas komentatorius pasidalijo patirtimi, kad atsisakius visų transliacijų ir pradėjus kassavaitinius vizitus į vietos biblioteką, šeimos gyvenimas tapo nepalyginamai ramesnis. Kitas tėvas pastebėjo, jog grįžimas prie senų vaizdo žaidimų konsolių apsaugojo vaikus nuo agresyvios reklamos ir nuolatinio spaudimo pirkti virtualius daiktus, o ekranų laikas tapo prasmingu bendravimu.

Kita pusė laiko tokį elgesį nepraktiška nostalgija. Technologijų šalininkai gūžčioja pečiais: kam kaupti plastikines dėžutes, jei visą kolekciją galima sutalpinti į namų serverį? Be to, fiziniai diskai braižosi, lūžta ir reikalauja vietos, kurios šiuolaikiniuose butuose dažnai trūksta. O automobilių bagažinių šventės, jų teigimu, yra saugi ir greita alternatyva pervargusiems tėvams, nenorintiems leisti vaikų į tamsias ir potencialiai pavojingas gatves.

Kova tarp pragmatiško patogumo ir autentiškos patirties tęsiasi, o atsakymas retai būna vienareikšmis.

Šią karštą tėvystės dilemą ir abi jos puses laidos vedėjai detaliai narplioja tinklalaidėje.