„Pykstu ant mūsų visų“: naktinė išpažintis, kuri pataikė per arti tūkstančiams

Yra išpažinčių, kurios prasideda nuo gėdos. Ši prasideda nuo pykčio.

Trečia valanda nakties. Telefono šviesa. Ir žmogus, kuris rašo, kad pyksta ne ant vieno politiko, ne ant vieno įvykio, o ant mūsų visų — ant žmonijos.

Read next„Meilės romanas su morka“: kaip dešimtmetis jogos ir pasninko pakeitė santykį su maistu

„Mes tiesiog patys save pasmerkiame“, — sako jis. Mes per daug priklausome nuo tų, kuriems visiškai nerūpime, ir tai anksčiau ar vėliau mums atsisuks.

Jis rašo, kad pavargo. Pavargo nuo distopinio pasaulio, pilno depresijos ir bejėgiškumo. Ne nuo blogos dienos — nuo bendro fono, kuris nebedingsta.

Ir tada užduoda klausimą, kuris, matyt, ir yra visos istorijos širdis. Kodėl mes leidžiame turtingiems, seniems žmonėms spręsti mūsų ateitį, kai vienintelis jų tikslas — dar spėti pajusti turtus ir valdžią paskutiniais savo gyvenimo metais?

Jiems nerūpi ateitis, rašo jis, nes jie žino, kad jos nebepamatys. Jie nebus čia, kai ateis sąskaita.

O mes vis renkamės tuos pačius — žmones, kurie su mumis neturi absoliučiai nieko bendra — ir leidžiame jiems valdyti šalis. Ir jie sukelia sugriovimą vieną po kito. „Mes pralošime, jei taip tęsis“, — baigia jis.

Atsakymai atėjo greitai. Ir jie nesutapo.

Pirmoji reakcija buvo pati šalčiausia — ir surinko daugiausiai pritarimo.

„Tai jau kandžioja mus dabar. Jokio anksčiau ar vėliau“, — parašė vienas komentatorius.

Kitas išplėtojo tą pačią mintį savo gyvenimu. Jam per keturiasdešimt. Tai turėtų būti geriausi jo metai. Vietoj to jis uždirba gerokai mažiau nei prieš penkiolika metų, kainos kyla, o jis kapstosi finansiškai.

Draugų nebeliko, sako jis, nes visi nori papasakoti savo gyvenimą per ekraną, bet niekas nebenori susitikti gyvai ir kažką daryti.

„Jaučiuosi, tarsi nykčiau“, — rašo jis. Džiaugsmo nebejaučia niekur. Vaistai, kuriuos paskyrė gydytojas, nepadeda — nors buvo atlikti net genetiniai tyrimai, kurie turėjo parodyti, kurie preparatai jam tiks.

Ir jis sako bandęs paaiškinti gydytojui esminį dalyką: čia ne cheminis disbalansas. Čia situacija. Situacija, kurios jis niekaip nekontroliuoja. Tokiai bėdai, jo žodžiais, sprendimo tiesiog nėra.

Dar vienas balsas nuėjo toliau nei visi kiti ir pasiūlė radikaliausią išvadą — kad visuomenė turėtų nustoti pratęsti šitą ratą, ir tik taip problema baigtųsi.

Bet tada atėjo ilgas, ramus atsakymas, kuris apvertė pokalbį.

Your brand, right here.Reach story-obsessed listeners in 45+ languages → advertise on Avonetics

„Nemanau, kad klysti jausdamasis išsekęs“, — pradėjo jis. Daug kas dabar taip jaučiasi. Bet yra ir kitas būdas į tai pažiūrėti.

Istorija, argumentavo jis, beveik niekada neatrodo viltinga tada, kai ją gyveni. Ji atrodo chaotiška, neteisinga ir tarsi valdoma ne tų žmonių.

O paskui, po metų, atsigręži ir supranti, kad būtent tie laikotarpiai buvo tie, kai žmonės pradėjo abejoti senomis sistemomis ir stumti pokyčius.

Tai, kad tiek daug paprastų žmonių dabar kalba apie nelygybę, aplinką, politinę galią ir korporacijų įtaką, jo akimis, nėra įrodymas, kad esame pasmerkti. Tai įrodymas, kad pradedame matyti problemas. O sąmoningumas paprastai yra pirmas žingsnis prieš tai, kai visuomenės ima keistis.

Jis pats pridūrė, kad tai nereiškia, jog viskas stebuklingai susitvarkys ar kad šiandienos bėdos nerimtos.

O tarp visų šitų ilgų minčių įsiterpė vienas trumpas, nepatogus sakinys, kuris suerzino ne mažiau nei pati istorija: „Sutinku daug kur, bet prašau, išeik į lauką ir paliesk žolę.“

Ir būtent čia pokalbis suskilo galutinai.

Nes vieniems tai skamba kaip rūpestis — priminimas, kad naktinis telefonas nėra pasaulis. Kitiems tai skamba kaip būdas užčiaupti žmogų, kuris ką tik pasakė, kad negali sumokėti sąskaitų.

Taip pat nuskambėjo ir karčiausias sakinys visame pokalbyje — kad dalis žmonių tiesiog per mažai supranta, ir todėl niekas nepasikeis.

Lieka klausimas, kurio niekas taip ir neuždarė. Ar šis pyktis yra tikslus pasaulio matymas — ar tik nuovargio forma, kurią laikai, kol ji tave suėda?

Vienas sako: jau kandžioja. Kitas sako: taip visada atrodo prieš pokytį.

O trečią valandą nakties abu atsakymai jaučiasi vienodai tikri.

Šią istoriją ir abi jos puses „Trečia Nakties“ vedėjai išnarsto laidoje — ir pabaigoje priima savo verdiktą.